Paieška nedavė rezultatų
Loading...
Perkrauti

Retro muzikos sensacija „Postmodern Jukebox“ Vilniuje

Stulbinamos sėkmės pasaulines gastroles šiemet surengusi retro muzikos sensacija „Postmodern Jukebox“ 2017 m. pavasarį pradės Lietuvoje.

DADDY WAS A MILKMAN Albumo pristatymo koncertai!

„Daddy Was A Milkman“ debiutinį albumą pristatys koncertuose Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje

Igor Nikolajev Jubiliejinis koncertas Vilniuje!

Maestro Jums padovanos pačias geriausias akimirkas, pristatys naujausias dainas ir sudainuos žymiausius savo hitus.

Žemaitis Žėlvins Žvaguolis grįžta į Klaipėdą!

Šiais metais atlikėjas tęsia savo koncertus su ta pačia energija bei žinomomis ir naujomis dainomis.

''X Faktorius'' FINALAI 2016/2017

Populiariausio Lietuvoje ir visame pasaulyje muzikinio projekto „X Faktorius“ finalai!

Junior HALLOWEEN Carnival! Bilietai jau prekyboje!

Didžiausias Helovyno renginys jaunimui Lietuvoje – JUNIOR HALLOWEEN!

Lx24 – jo pasirodymas vyks pirmą sykį Lietuvoje!

Spalio 8-ąją (šeštadienį) „MALIBU” klubo scenoje pasirodys Lx24 – jo pasirodymas vyks pirmą sykį Lietuvoje.

Gytis Paškevičius su grupe Vilniuje!

Gytis Paškevičius — vienas unikaliausių ir nuoširdžiausių atlikėjų Lietuvos muzikos istorijoje

Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius. Unikalūs atviravimai jūsų mieste

Populiariausi XXI amžiaus Lietuvos keliautojai Martynas Starkur ir Vytaras Radzevičius kviečia visus į išskirtinius susitikimus jūsų mieste.

Į „Loftą“ grįžta kerinčioji Davido Lyncho mūza Chrysta Bell

Į „Loftą“ grįžta kerinčioji Davido Lyncho mūza Chrysta Bell

E. Jennings skelbia Raudonplaukės albumo pristatymo turą!

Šį rudenį Erica Jennings pirmą kartą leidžiasi į turą kaip solo atlikėja. Ir nors dainuoti ant lietuviškos scenos ji pradėjo būdama 17-os, šis „Raudonplaukės albumo pristatymo turas“ yra unikali proga pamatyti Ericą Jennings kaip kūrėją iš labai arti.

Maskvos Kuklačiovo kačių teatras ''Katinai - jūreiviai''

Vienintelis pasaulyje Maskvos J. Kuklačiovo kačių teatras. Bilietai jau prekyboje!

Dainininkas Mika – apie Lietuvą, „Euroviziją“, muziką ir pinigus



Didžiosios Britanijos popžvaigždė Mika gali patikti arba ne, bet niekas nesiginčija – šis jau dešimtmetį populiarus dainininkas yra labai ryškus. Ne tik spalvingais kostiumais, bet ir dainomis – kiekvienas jo koncertas yra ekstravagantiška šventė ir ją šį pavasarį vėl bus galima pamatyti Lietuvoje.

Prieš dešimt metų buvo sunku pusvalandį pasiklausyti kurios nors populiarios radijo stoties, neišgirdus Mikos dainos „Grace Kelly“. Energingo, artistiško, pasaulį užkariauti geidžiančio dainininko balsas tapo sensacija – praėjus porai metų Paryžiuje į jo koncertą susirinko 55 tūkstančiai žiūrovų, debiutinis albumas „Life In Cartoon Motion“ tapo vienu populiariausių įrašų planetoje.

Amerikiečių šeimoje Libane gimęs Michaelas Pennimanas (tikrasis Mikos vardas) į Paryžių su tėvais nuo karo negandų iškeliavo dar kūdikio lopšyje. Vėliau persikėlė į Londoną, kur jo balsą atrado ir lavino senyva operos dainininkė iš Rusijos. Pasirodymai miuzikluose, o sulaukus 23-ejų – ir pasaulinė šlovė. Iš šalies atrodė, kad Mika – tikras laimės kūdikis.

Tiesa, pats dainininkas dažnai tvirtina, kad jaučiasi ne iki galo suprastas. Jis bičiuliaujasi su dizaineriais Karlu Lagerfeldu ir Christianu Louboutinu, kuria minias strikinėti priverčiančią muziką, akina sniego baltumo šypsena ir yra tapęs savotišku džiugaus, nerūpestingo gyvenimo simboliu. Tikras popmuzikos povas, mėgstantis kedenti ryškias plunksnas.

Tačiau kartais po linksmais kūrinių užvalkalais slepiasi liūdnokos istorijos – apie nepasitikėjimą savimi, smurtą, pavargusias pusamžes prostitutes ir mirtį.

2010-aisiais Mika įspūdingą šou surengė Klaipėdoje per Jūros šventę. Gegužės 23-iąją jis koncertuos Kauno „Žalgirio“ arenoje – su naujų gastrolių po Europą pasirodymu, pristatančiu pernai išleistą ketvirtą albumą „No Place In Heaven“.
 

Daugybės muzikinių apdovanojimų laimėtojas prieš kelionę davė interviu „TV antenai“ – apie muziką, kvailiausiai išleistus pinigus, „Euroviziją“, savo lytinę orientaciją ir pirkinį, kuris iki šiol jam kasdien primena Lietuvą.

– Kuo labiausiai įsiminė pirmoji jūsų viešnagė Lietuvoje?

– Nusipirkau paveikslą, į jį žiūriu dabar. Pamenu, prie viešbučio Vilniaus senamiestyje buvo nedidelė galerija. Pro langą pamačiau paveikslą. Kitą dieną anksti ryte laukiau, kol galerija bus atidaryta, nusipirkau ir paknopstomis lėkiau į oro uostą.

Tai puikus darbas, dailininko, kuris metais anksčiau laimėjo prestižinį „Saatchi“ prizą (Vilmantas Marcinkevičius. – Red.), kūrinys.

Buvau pritrenktas – nedaug žinojau apie Lietuvą, todėl nustebino gražus Vilniaus senamiestis ir jame kunkuliuojanti kūrybinė energija.

– Prieš šešerius metus mums parodėte šou su spalvingomis dekoracijomis ir gigantiškomis gėlėmis. Ko tikėtis šį kartą?

– Bus geriausios dainos, kurias sukūriau per visą karjerą, o ji trunka apie 10 metų. Noriu, kad tai būtų galingas koncertas.

Visi, kurie buvo mano šou, žino, kad bandau porai valandų sukurti kitokį pasaulį. Labiausiai džiaugiuosi, kad į mano koncertus ateina visi – nuo pensininkų iki jaunų hipsterių ir šeimų su vaikais, nuo puošeivų iki kuklių moksliukų. Ir visi žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis niekaip neatsidurtų viename kambaryje, atsipalaiduoja ir dūksta kartu. Fantastiškas jausmas.

– Viena populiariausių jūsų dainų „Relax, Take It Easy“ yra sukurta apie teroro atakas Londone 2005-aisiais. Kaip jaučiatės atlikdamas ją dabar, kai tokių siaubingų išpuolių vis daugėja?

– Šiuo metu ją atlieku kitaip – ilgai stuksenu vieną pianino natą, po to daina iš lėto auga ir iškyla. Tai mano būdas tvarkytis su užplūdusiomis emocijomis, pasakyti, kaip jaučiuosi dėl to, kas dabar vyksta, mintimis grįžti į tą dieną, kai išgirdau apie atakas Londone, grįžau namo iš metro, sėdau ir parašiau ją.

– Buvote Italijos TV šou „X Faktorius“ mokytojas, dabar tą patį darote Prancūzijos TV šou „Balsas“. Abu jie kuriami ir Lietuvoje. Ko išmokote iš šio darbo ir ką patartumėte kolegoms Lietuvoje?

– Kad yra du būdai tai daryti – geras ir blogas. Blogas – kai vaidini, daug šypsaisi ir kartoji, kad viskas gerai. Lygiai taip pat blogai, kai visus iš eilės peiki manydamas, kad taip sukuri labai gerą, skandalingą televizinį produktą, nors iš tiesų darai šūdiną realybės šou.

Svarbiausia tokiuose šou – pasistengti išgauti dalyvių istoriją, padėti atsiskleisti ir atsipalaiduoti. Juk jiems išties sunku – ne kiekvienas prisiimtų riziką būti supeiktas, gal net pažemintas prieš didelę TV auditoriją. Televizijoje beveik neliko laidų, kurios padėtų atsiskleisti tikriesiems dainininkų norams, polėkiui. Jei tai pavyksta, šou tampa įdomus ir jaudinamas.

– Įrašėte albumą su Monrealio simfoniniu orkestru. Kas toliau – džiazas?

– Ne, tikrai ne. Džiazui aš pernelyg nerangus. Jei moki gerai dainuoti džiazą, puikiai moki elgtis ir per pasimatymus – tai juk ta pati improvizacija. Pasimatymai su manimi – beviltiški, sutrinku, neišspaudžiu tinkamo žodžio, esu tikras nevėkšla. (Juokiasi.)

Man patinka džiazas – ypač senasis, Harlemo bigbendai iš trečiojo dešimtmečio, Duke’as Ellingtonas, bet mano balsas tam netinka.

Mėgstu įstumti save į iššūkius. Su orkestru stengiausi išlikti savimi, už nugaros grojant visiškai man neįprastiems muzikantams. Pasijusti nepatogiai, nesaugiai yra gerai bet kuriam menininkui, nes tada kur kas lengviau būti sąžiningam.
 

– Prieš šešerius metus man sakėte, kad dalyvautumėte „Eurovizijoje“ tik tada, jei galėtumėte atstovauti gimtajam Libanui. Požiūris nepasikeitė?

– Ne. Nemanau, kad verta šaipytis iš „Eurovizijos“, kaip daug kas daro Didžiojoje Britanijoje, nes daugeliui žmonių tas konkursas atrodo svarbus. Vis dėlto jis turėtų pasikeisti, kad pajudėtų teisinga linkme. O rasti priežastį keistis sunku, nes „Eurovizijos“ reitingai – puikūs, net jei pats renginys yra banalus ir kičinis.

Daug metų popmuzikoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kaip daina atliekama. Manau, ateityje vis svarbiau bus tai, kaip ji parašyta. Norėčiau, kad dainų lygis „Eurovizijoje“ būtų kiek aukštesnis, nors ir suprantu, jog šimtai milijonų žiūrovų kūrinį turi pamėgti per tris minutes, išgirdę jį pirmą kartą.

Dar man labai nepatinka, kad ten daug visokių sceninių triukų, kuriais siekiama išsiskirti, taip kompensuojant dainos trūkumus. Man patinka kvailioti scenoje, bet tai daryti reikia su gera daina. ABBA laimėjo „Euroviziją“, o tada užkariavo visą pasaulį, nes rašė puikias dainas. Tokia ir turi būti popmuzika.

Nepatinka ir politika, o jos „Eurovizijoje“ matau daug. Ypač dabar, kai ieškoma būdų sutvirtinti Europos vienybę. Nemanau, kad tai reikėtų daryti dainomis. Visos tos dainos apie vienybę ir draugystę – tai prastai kvepianti muzikinė propaganda.

– Filme „Zulanderis II“ neseniai vaidinote kirpėją. Ar norėtumėte sukurti daugiau vaidmenų?

– Jei tai tiktų prie mano muzikos – taip. Neįsivaizduočiau savęs visiškai komercinėje komedijoje ar avangardo filme. Aš nemoku vaidinti. Na, bet jei bus dar pasiūlymų, kur man nereikės labai stengtis, kodėl ne?

Beje, mano vaidmuo tame filme turėjo būti kur kas didesnis, tam skyriau kelis mėnesius, bet galiausiai pasikeitė scenarijus ir beveik viską teko iškirpti. (Kvatojasi.)

– Kokį patarimą dabar duotumėte tam žmogui, kuriuo buvote 2006-aisiais, prieš išgarsėdamas?

– Padaryk visas tas pačias klaidas, nes tik taip gali rasti tikrąjį kelią.

– Prieš ketverius metus prisipažinote esąs gėjus. Ar jums buvo svarbu tai padaryti ir ar tai kaip nors pakeitė gyvenimą?

– Visiškai nepakeitė. Nelaikiau savęs viešu asmeniu, bet jaučiau, kad jei toliau tylėsiu, ateityje gali tekti slėpti kai kuriuos svarbius gyvenimo įvykius. Reikėjo papasakoti – dėl savęs, dėl savo šeimos.

Tiesą sakant, dauguma mano gerbėjų nenustebo ir niekaip nereagavo – jiems nėra jokio skirtumo. O kai kuriems žmonėms, manau, tai buvo svarbu.

Esu laimingas dėl savo orientacijos, nepatiriu jokios diskriminacijos ar pažeminimų. Aišku, suprantu, kad tai privilegija, kurią turi ne visi. Neturiu pamiršti, kad yra kitų, kuriems ši tema – labai sudėtinga. Manau, kuo daugiau žmonių apie homoseksualumą kalbės paprastai ir nesudėtingai, savo pavyzdžiu rodys, kad čia nieko ypatinga, tuo geriau bus visiems.

– Būdamas vos 27-erių Prancūzijoje gavote riterio ordiną už nuopelnus menui. Nebuvo šiek tiek keista?

– Taip, nes paskui jį pamečiau. Grįžau į Londoną, draugai pakvietė į vakarėlį, pamaniau, pasimaivysiu prieš juos. Pasiėmiau ordiną, o tada jis metro stotyje iškrito iš rankų. Žmonių buvo baisiai daug, niekur jo nebemačiau, šliaužiojau keturiomis ir ieškojau. Buvo visai nejuokinga, dabar jau atrodo linksma.

– Kartą vakarėlyje naujos dainos išleidimo proga vien gėrimams išleidote 25 tūkstančius svarų sterlingų.

– Taip, nes atėjo per daug žmonių! Internete paskelbiau, kad visus vaišinu, tai prisirinko tiek, kad teko gatvę uždaryti. Jie visi atėjo išgerti, o man teko apmokėti suknistą sąskaitą. Paskui nuėjau į savo įrašų leidyklą ir paprašiau prisidėti, bet mane pasiuntė velniop, nes dabar – jau ne devintasis dešimtmetis, jie patys neuždirba daug.

– Ar tai kvailiausiai ištaškyti pinigai jūsų gyvenime?

– Ne, sykį nusprendžiau išsinuomoti vieną iš tų prabangių jachtų, kuriomis plaukioja labai turtingi žmonės, ir pasikviesti giminaičius. Tik tų mano giminaičių – nemažai, buvo gal keturiolika žmonių.

Tos didelės jachtos nuoma man kainavo tiek, kad būčiau galėjęs nusipirkti du puikius automobilius. Įlipau į tą jachtą ir paaiškėjo, kad įgula visiški šikniai, su jais neįmanoma bendrauti. Tai nuplaukėme į kaimelį Graikijoje, palikome jachtą, su giminaičiais išlipome, išsinuomojome nedidelį namelį, pigų, net be oro kondicionieriaus, ir linksminomės jame.

Ir taip – visą savaitę. Nueidavau į uostą, pasikalbėdavau su jūrininkais, vėl su jais susipykdavau ir grįždavau į namelį. Brangiausios ir kvailiausios atostogos gyvenime. Didžiausia sąskaita už daiktą, kuriuo net nesinaudojau. Ko iš to išmokau? Kad neverta kopijuoti kitų žmonių laimės receptų. Žiūrėdavau į kitas žvaigždes jachtose ir varvindavau seilę, o, pasirodo, daug smagiau leisti laiką kaimo lūšnoje.

– Naujausiame jūsų albume yra daina, skirta „Queen“ dainininkui Freddie Mercury atminti. Nuo pat karjeros pradžios jus su juo lygina, ar tai jūsų neerzina?

– Man nerūpi. Negalvoju apie tai tiek, kad rūpėtų. Žmonės daug ką su daug kuo lygina. Jau yra jaunų atlikėjų, kurie lyginami su manimi.

Tai nereiškia, kad nemėgstu vieno ar kito atlikėjo. Žinote, koks svarbiausias mano linkėjimas kitiems dainininkams? Išlikite gerbėjai. Privalote nepamesti tos aistros, kokią jautėte būdami penkiolikos, kai jūsų akys spindėjo klausantis pamėgtų artistų. Tada viskas bus gerai.

– Ko visada turi būti jūsų persirengimo kambaryje?

– Humuso. Mėgstu šį užtepą nuo vaikystės, beje, kiekvienoje šalyje jo skonis šiek tiek skiriasi. Lietuvoje buvo visai neblogas. Blogiausias, kokio teko ragauti? Tai buvo Japonijoje. Visiškai klaikaus skonio.

Mikos superhitas „Relax, Take It Easy“